Radviliškio TAU keliautojai kantriai laukė ir sulaukė pačios saulėčiausios ir sausriausios spalio dienos. Išvyka į Zanavykiją tiesiog pavyko. Tuo pačiu išvykos nuotaiką kėlė ir dėkingumas rajono merui Antanui Čepononiui už ištesėtą pažadą ir apmokėtą autobusą šiai kelionei. Kelias ilgokas, todėl reikėjo susitelkti, nusiteikti ir nežioplinėti. Antrosios jaunystės studentai tai puikiai yra įvaldę.
Pirmasis kelionės sustojimas – Zapyškis. Savo rankomis pačiupinėjome nuo 16 a. tebestovinčią gotokinę bažnyčią ir pasigrožėjome plačiu, gal šiek tiek patvinusiu, Nemunu. Jo vandenyje atsispindi visos kito kranto medžių spalvos ir mėlyno dangaus balti debesėliai.
Važiuodami toliau apšnekėjome T. Ivanausko sodybą „Obelynė“, Kačerginė, kurioje seniau buvo gausybė pionierių stovyklų. Prisiminėm, kad čia yra lenktynininkams labai svarbus „Kačerginės žiedas“.
Ilgoka viešnagė mūsų laukė Zyplių dvare. Puikus 21 ha parkas aplink, kur vilioja prisėsti gotikinė altana, pakraštyje būriuojasi stilizuotos gervės, atrodo, kad tuoj būsim aploti baltų kurtų (tai tokie medžiokliniai šunys) pulkelio. Puikios kalto metalo skulptūrėlės: žiogai, skruzdės, vorai, net svirplys, važnyčiojantis karietą. Taip norėjosi iškelti lobių skrynią iš „pelkės“ – atrodė, ji ims ir nuskęs, nes matėsi tik skrynios kampas ir didžiulė spyna, sauganti tuos lobius.
Sužavėjo Zanavykų muziejus, įrengtas buvusio dvaro vežiminėje, ekspozicijos turtingumas, išdėstymas, erdvė ir, žinoma, gidas – tikras zanavykas. Susipažinimas su istorija, senovine buitimis, pavaldu, žymiais Suvalkijos žmonėmis labai praturtino kiekvieną žmogų.
Pavadinimas Zanavykija yra kilęs iš slaviškų žodžių „za Novy“. Mat žemės už Novos upelio labai rūpėjo slavams. Tai kraštas su savo tarme, šnekta, literatais. Kalbininkai Pranas Vaičaitis, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis paliko gilius pėdsakus.
Suvalkams visada labai svarbus buvo linas. Čia jų augindavo daug ir sakydavo: „Auga ąžuolėlis, viršuje – burbulėlis“. Yra ir lietuviška chalva čia sukurta – tai spragintos linų sėklos, sumaišytos ir supjaustytos su medumi. Sėmenų aliejus dar spaudžiamas ir dabar – pripažintas kulinariniu paveldu. Taip pat net nuo 16 amžiaus spaudžiami įvairiausi sūriai.
Apžiūrėjome Lukšių miestelį, savo amžių skaičiuojantį nuo 1697 metų. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1745 m. joje kunigavo rašytojas A. Tatarė. Jis įsteigė mokyklą, kur mokėsi Jonas Basanavičius, skulptorius Vincas Grybas.
Gerokai nustebino apsilankymas Šakiuose. Labai keičiasi ir gražėja miestas, antras pagal dydį Suvalkijoje. Daug egzotikos suteikia viduryje miesto telkšantis ežeras. Puikiai sutvarkyta, šviesi miesto centrinė aikštė ir nuostabus fontanas, padabintas arka su daugybe varinių varpų ir varpelių. Jų skaičius, ko gero, toks, kad užtektų kiekvienai Šakiuose besimokančių mokinių klasei.
Miestas turi savo herbą, kur pavaizduoti sukryžiuoti du linų pėdai. Pokaryje čia buvo stiprus linų fabrikas. Tai daug pasako apie patį kraštą.
Gražiai pritapęs prie aplinkos skverelyje prie ežero paminklas V. Kudirkai. Pastarasis Šakiuose gyveno ir dirbo daktaru neilgai – vos 4 metus, bet atmintis apie mūsų himno kūrėją saugoma. Jis Šakius vadino „Žydpelke“. Viena iš priežasčių, kodėl taip trumpai dirbo, buvo daktarų konkurencija. Mat miestelyje 80 proc. gyventojų buvo įvairių profesijų žydai. Buvo ir daktaras, kuris susirinkdavo vos ne visus pacientus. Nieko nuostabaus, kad šios tautybės žmonių buvo tiek daug. Tai juk visų Lietuvos miestų ir miestelių suklestėjimo garantas. 18 a. buvo skatinamas jų kūrimasis įvairiomis privilegijomis. Visa prekyba buvo žydų rankose. Apie turgavietę miesto centre kūrėsi ir veikė žydų krautuvėlės, kepyklėlė, kirpyklos, siuvyklos. Veikė ir fotoatelje. Iš vietinių ūkininkų žydai supirkdavo užaugintą derlių ir išveždavo į didmiesčius. Išlikę įdomūs prisiminimai iš to laikmečio. Prie Siesartės upelio stovėjo žydų maldos namai – Iškala. Labai kuklūs – be paveikslų, be jokios prabangos. Vyrai meldėsi pagrindinėje šventykloje, o moterys – 2 aukšte. Rudenį visi susirinkdavo ant tilto per upelį ir besimelsdami atgailaudavo savo drabužių skvernus purtydami į upelį – taip atsikratydavo nuodėmių.
Visi Šakių vaikai lankė tą pačią gimnaziją, o ypač gerai mokėsi žydų vaikai. Ši tauta labai vertino mokslą ir vaikus savotiškai mokėjo nukreipti. Abi tautos laikėsi savo papročių, per daug nesibičiuliavo, bet ir nesipyko. Net turgūs būdavo tik ketvirtadieniais, nes žydams šeštadienis yra šventas, o katalikams – sekmadienis. Antrasis pasaulinis karas ir holokaustas nepraėjo pro šalį. Šakių miškelyje sunaikinta 4000 žydų. Žymieji žmonės yra ne kartą sakę, kad mums reikia ne tik žinoti apie tuos žmones, bet ir pasimokyti vienybės, sutarimo, išminties.
Aplankėme ir puikiai restauruotą Gelgaudiškio dvarą. Jis dar 15 a. įsikūrė ant Nemuno šlaito, o tik 16 a. gale gavo dabartinį pavadinimą. Rūmai galutinai susiformavo valdant Komarams, o Nemuno vaga nutolo nuo šlaito ir sudarė sąlygas pakrantėje užaugti platokai miško juostai. Dabar Nemunas geriau matomas tik nuo dvaro terasos (priešingai upelis pasielgė Druskininkuose, kur jis priartėjo prie to kranto, kur 40 metų jau stovi. R. Malinausko namas ir ima plauti namo pamatus).
Gelgaudiškio dvaras per 1920 m. žemės reformą buvo išparduotas, o rūmuose veikė vaikų prieglauda, kuri iki Antrojo pasaulinio karo priklausė vienuolėms. Per karą vokiečiai čia įrengė štabą, karo ligoninę, o vaikus iškraustė. Po karo iki 1961 metų dvare buvo vaikų namai.
Stabtelėjome Griškabūdyje – nuo 1697 m. rajono miestelį ant Novos upelio kranto. Pirmoji bažnyčia ir karmelitų vienuolynas įsikūrė 1744 m. Dabar senoji miestelio dalis – urbanistinis paveldas: keturkampė aikštė, o gatvės eina spinduliu. Vėliau pastatyta bažnyčia – architektūrinis paminklas. Ji aštuonkampė, medinė, 24 m skersmens ir 12 m aukščio. Betoninė varpinė pastatyta tik 1933 m.
Miestelio centre 2012 m. pastatytas labai grakštus, net mūsų atmintyje toks neužsifiksavęs Jono Jablonskio paminklas (autorius R. Kvintas).
Kadangi J. Jablonskis kilęs iš Rygiškių kaimo, tai ir buvo pasirinkęs Rygiškių Jono slapyvardį. Puikią pamokėlę keliautojams pravedė A. Krikštanas. Kas geriau gali tai padaryti, jei ne lituanistas mokytojas, o dabar – aktyvus TAU studentas. J. Jablonskis yra mūsų kalbos tėvas, jos grynintojas, gramatikos autorius. Jis visą savo gyvenimą, net negalėdamas vaikščioti, atidavė mūsų nuostabiai ir pačių seniausių kalbų gretose tebesipuikuojančiai lietuvių kalbai.
To krašto poetas Albinas Bernotas sakė: „Mano krašto žmogus Jonas Jablonskis mums visiems pasiuvo gražų kalbos rūbą – še, vilkis ir sveikas nešiok“. Šie žodžiai tiko visada, tinka ir šiandien – juk metai skirti kalbai pagarsinti.
O mūsų kelionės maršrute dar ir Marijampolė – Suvalkijos sostinė. Ji susidarė iš dviejų miestelių, įsikūrusių skirtinguose Javonio upelio krantuose. Viename krante Storapolė, o kitame įsikūrė Marijonų vienuolynas. 1792 m. miestelis susijungė – pasistatė tiltus – ir pasivadino Marijampole. Tada gavo miesto teises ir leidimą turėti turgavietę.
1867 m. įsikūrė keturių klasių mokykla. Joje mokėsi J. Jablonskis, S. Nėris, Z. Angarietis, V. Kudirka, K. Boruta, A. Venclova, V. Mickevičius-Kapsukas. Pastarojo vardu – Kapsukas – ilgokai buvo pavadinta Marijampolė.
- Jablonskio vardu (ilgai buvo Rygiškių Jono) vadinama gimnazija garsėjo ir dabar dar žinoma visoje Lietuvoje. Puikus paminklas J. Jablonskiui yra mokyklos kieme. Jis ten sėdintis, toks kaip atrodė paskutinį gyvenimo dešimtmetį.
Apie parko sutvarkymą, įmantrius ir kartu paprastus, pasisėdėjimui skirtus akcentus, tą garsiojo upelio įkomponavimą į miesto gyvenimą, fontanus, skulptūras, net 1000 fotografijų tunelį, kuris jungia parką su sporto aikštynu papasakoti nebandau. Reikia patiems pamatyti ir Vytautą Kernagį primenantį įmantrų bronzinį paminklą, kuris skirtas jam už dažnai dainuojamą dainą „… kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“
Keliautojai patenkino savo žingeidumą, susipažino su Zanavykija, papildė žinias apie J. Jablonskio gyvenimą ir darbus. Taip prasmingai praleista diena buvo skirta meilei gimtajai kalbai pareikšti.
Danguolė Dabašinskienė,
TAU klausytoja ir keliautoja
